Atraminės sienos statomos tada, kai reikia sulaikyti gruntą, kurio paviršius yra statesnis negu natūralus šlaitas. Tai labai svarbūs statiniai, todėl reikia kuo optimaliau ir ekonomiškiau apskaičiuoti, kokios reikės atraminės sienos grunto slėgiui atlaikyti.

Dažnai norime turėti sklypą, namą, pavėsinę ar kitą statinį vaizdingoje kalnuotoje vietoje, kurios reljefas nelygus, turi šlaitus, pakilimus ar nusileidimus. Taip pat, jeigu norime pasikelti esamą sklypo lygį, o kaimyninis sklypas yra žemiau, optimaliai išnaudoti esamą erdvę galima įrengus atraminę sieną. Šlaito galima atsisakyti norint padidinti plotą arba dėl patogumo, kad nereikėtų rūpintis jo priežiūra. Kartais norime sukelti sklypo lygį papildomu grunto sluoksniu, pakelti namo pamatus aukščiau nei gruntinio vandens lygis ar sumažinti esamo sklypo nuolydį. Tam neišvengiamai reikės panaudoti užtvarą, kuri neleistų papildomai užpiltam grunto sluoksniui nuslysti. Nuosavo namo statyboje atraminės sienos naudojamos esant stipriems žemės nelygumams, jei sklypas randasi šalia natūralaus vandens telkinio, daubos ar šlaito. Sklypų planavimo patirtis rodo, kad esant nuokalnei, didesnei nei 8 procentai, būtina įrengti atramines sienas.
Atraminės sienos dažniausiai statomos iš plytų, natūralaus akmens arba betono. Populiariausia ir patikimiausia medžiaga yra betonas. Teisingai apskaičiavus, kokia turi būti betoninė atraminė siena ir ją sutvirtinus, ji gali atlaikyti bet kokias apkrovas. Sienos iš betono gali būti pačių įvairiausių formų.

Sieną paprastai sudaro trys elementai: pamatai, matoma dalis ir drenažas bei nuotakas, jie reikalingi tam, kad siena prastovėtų kuo ilgiau. Pamatai, drenažas ir nuotakas atlieka technines funkcijas, paviršinė sienos dalis gali atlikti estetinę funkciją.

Atraminė siena – sudėtinga inžinerinė konstrukcija, todėl jos įranga reikalauja atsižvelgti į daugybę veiksnių, nuo kurių priklauso jos ilgaamžiškumas. Atraminių sienų gylis iš esmės neribojamas. Monolitinio gelžbetonio ar betono sienelei nebūtina kasti gilią tranšėją. Pamatą pakanka įgilinti maždaug 150–200 mm. Svarbiausia, kad atraminė siena būtų pastatyta tik ant tvirto dirvožemio, dirvožemio įšąlimas neturi būti gilesnis nei 1,5 m. Kuo minkštesnis dirvožemis, tuo gilesni turi būti pamatai. Reikia tinkamai apskaičiuoti pamatų ir sienos proporcijas. Jei dirvožemis yra pakankamai kietas, pamatų ir sienos santykis gali būti 1/4, jei dirvožemis minkštas – 1/2.

Iki 3 m aukščio siena įrengiama vienu etapu, gilesnė daroma aukštais. Patartina vengti tiesių tarsi pagal liniuotę nubrėžtų linijų. Netaisyklingos formos statinys atrodys natūraliau, be to, bus patvaresnis.

Betono ir gelžbetonio konstrukcijoms, tarp jų ir atraminėms sienoms, betonuoti naudojamas projekte nurodytos klasės betonas. Betono mišinio technologinės savybės – konsistencija pagal kūgio nuoslūgį mm (vandens kiekis tam pačiam betonui), vandens ir cemento kiekio santykis (V/C), užpildai, priedai – priklauso nuo betonuojamos konstrukcijos ypatumų ir betonavimo technologijos. Jei reikia, projekte nurodomas betono atsparumas šalčiui, tankis, vandens nepralaidumas, deformatyvumas ir kitos savybės.

Klojiniai išardomi ne anksčiau kaip po trijų parų. Sienelei leidžiama tvirtėti dar apie mėnesį, tik tada galima baigti formuoti terasą, imtis sienos apdailos.
Nepriklausomai nuo atraminės sienelės tipo būtina įrengti bendrą drenažą (viršutinėje terasos pusėje) – prieš beriant gruntą užpilamas 70–100 mm žvyro sluoksnis. Jis užtikrins vandens nutekėjimą pro drenažui paliktas ertmes.
Terasos baigiamos lyginti paskleidžiant anksčiau nuimtą derlingos žemės sluoksnį.