Tai vidaus horizontalios konstrukcijos, skiriančios pastatą į aukštus. Jos atlaiko ir perduoda į sienas arba kolonas nuolatines bei laikinas vertikaliąsias apkrovas. Pagal funkcinius požymius perdangos skirstomos į rūsio, esančias virš rūsio patalpų, tarpaukštines, atskiriančias gretimus aukštus, ir pastogės, esančias virš viršutinio aukšto. Pagal laikančiųjų elementų konstrukciją perdangos būna sijinės ir nesijinės.
Sijinių perdangų laikančiosios sijos išdėstytos tam tikru žingsniu išilgai ar skersai ir atremtos į sienas ar kolonas.
Nesijinių perdangų plokštės remiasi tiesiog į kolonas ar nešančiąsias konstrukcijas.
Yra skiriamos monolitinės ir surenkamosios gelžbetoninės perdangos. Monolitinės gelžbetoninės perdangos įrengiamos tuo atveju, kai veikia stiprios, dinaminės apkrovos. Taip pat monolitinių konstrukcijų reikia tada, kai būtent perdangos užtikrina pastato erdvinį standumą, kai pastatas turi tokią sudėtingą formą, kad tipinės surenkamųjų perdangų konstrukcijos negali būti panaudotos. Gyvenamuosiuose namuose dažniausiai naudojamos surenkamosios perdangos – unifikuotos surenkamosios gelžbetoninės plokštės.
Perdangos tipo pasirinkimas priklauso nuo pastato konstrukcijos, paskirties ir apkrovos lygio. Perdangos yra labai svarbios pastato erdvinio standumo atžvilgiu: nuo jų priklauso, ar pastato forma išliks nepakitusi veikiant įvairioms apkrovoms.